Fotografą Remigijų Pačėsą (1955-2015) kolegos prisimena kaip „matytoją“. Šviesai jis turėjo absoliučią klausą. Jo nufotografuoti paprasti daiktai ir nuobodūs peizažai tapdavo begalybės įžvalgomis. Jis klausėsi nudėvėto miesto poezijos ir šiukšlių konteinerių žvangesio, šaipėsi iš egzaltuoto kultūros rimtumo. Jis visada buvo autsaideris, atsiribojęs nuo meno madų, nepataikaujantis biurokratams, niūriai sarkastiškas, net ir savo paties atžvilgiu. Jo mėgtas žodelis „shtai“ yra kalbos pirštas: štai – žiūrėk.
Remigijų Pačėsą galima laikyti vienu iš pirmųjų postmodernizmo atstovų Lietuvos fotografijoje. Albume pateikiami ne tik autoriaus kūriniai: montažai, koliažai, monotipijos ir autoportretai, bet ir įvairūs tekstai.
